Priklausomybė santykiuose: kodėl bijau likti viena/vienas?

Ar pastebite, kad sunku priimti sprendimą, kol neišgirstate, ką apie tai galvoja kitas? Ar sutinkate su planais, kurių iš tiesų nenorite, tik tam, kad nekiltų įtampos? Ar mintis apie tai, kad galėtumėte likti vieni, kelia beveik fizinį nerimą?

Kaip psichoterapeutė šį modelį matau labai dažnai. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, iš kur kyla priklausomybė santykiuose ir kaip pradėti pamažu stiprinti savarankiškumą.

Kas yra priklausomybė santykiuose? Aiškus apibrėžimas

Priklausomybė santykiuose – tai modelis, kai žmogaus emocinis saugumas ir sprendimai stipriai priklauso nuo kito žmogaus / partnerio patvirtinimo, o savarankiški pasirinkimai kelia nerimą ar kaltės jausmą.

Tai nėra silpnumas ar charakterio yda – tai išmoktas būdas jaustis saugiam, dažniausiai susiformavęs dar vaikystėje.

Iš kur kyla šis modelis

Jei vaikystėje saugumo jausmas priklausė nuo to, kaip gerai sekėsi „patikti” ar „nekelti problemų” artimiesiems, suaugęs žmogus dažnai nesąmoningai tęsia tą pačią strategiją – ieško saugumo išorėje, o ne savyje. Vidinė jėga jaučiama kaip kažkas, ką reikia gauti iš kito, o ne kaip savo paties resursas.

Požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį

• Sunku pasakyti „ne”. Net kai esate pavargę ar nesutinkate, dažniau atsakote „taip”.
• Sprendimai priklauso nuo kitų nuomonės. Prieš priimdami sprendimą, ieškote patvirtinimo, net dėl smulkių dalykų.
• Baimė būti palikus/-am nusveria savus poreikius. Kartais toleruojama tai, kas emociškai skaudina, kad tik nereikėtų likti vienam.
• Savivertė svyruoja priklausomai nuo santykių būklės. Kai santykiai geri – jaučiatės gerai; kai įtemta – jaučiatės sugriauti.
• Sunku įsivaizduoti save be konkretaus žmogaus. Tapatybė stipriai susieta su santykiais, o ne su savimi pačiu.

Kodėl tai sunku pakeisti

Sakyti „ne” ar priimti savarankišką sprendimą iš pradžių gali sukelti stiprų nerimą – ne todėl, kad iš tiesų kažkas blogo nutiks, o todėl, kad tai jaučiasi pažeidžianti seną, gerai pažįstamą saugumo strategiją. Šis nerimas yra laikinas ir mažėja kiekvieną kartą, kai jį išbūname, o ne jam paklūstame.

5 praktiniai žingsniai savarankiškumui stiprinti

1. Pradėkite nuo mažų sprendimų. Pasirinkite, ką valgysite ar kaip praleisite vakarą, neklausdami kito nuomonės.
2. Prieš atsakydami „taip”, pauzė. Paklauskite savęs: ar aš to tikrai noriu, ar tiesiog bijau nusivilti kitą?
3. Leiskite sau trumpalaikį nepatogumą. Sakydami „ne” iš pradžių jausitės nejaukiai – tai natūralu, ne signalas, kad darote klaidą.
4. Stebėkite, iš kur kyla sprendimas. Ar renkatės iš baimės būti paliktam, ar iš tikro noro?
5. Skirkite laiko sau vienam/vienai. Reguliari veikla, nepriklausanti nuo kito žmogaus, pamažu stiprina ryšį su savimi.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Jei toleruojate elgesį, kuris jus žeidžia, tik dėl baimės likti vienam, arba jaučiate, kad be konkretaus žmogaus nežinote, kas esate – tai signalas, kad verta į šį modelį pažvelgti giliau kartu su specialistu.

Baigiamoji mintis

Priklausomybė santykiuose nėra apie tai, kad esate „per daug mylintis” žmogus – tai apie seną strategiją, kurią galima pamažu pakeisti didesniu pasitikėjimu savimi.

Šiandien paklauskite savęs: kokį sprendimą šiandien priėmiau iš baimės, o ne iš tikro noro?