Savęs sabotažas. Kodėl sabotuoju savo laimę?

Pagaliau viskas klostosi gerai – darbe pripažinimas, santykiuose ramybė, gyvenime stabilumas, kurio taip ilgai laukėte. Ir tada, tarsi savaime, ką nors sugadinate: pavėluojate į svarbų susitikimą, sukeliate konfliktą be aiškios priežasties, arba tiesiog nustojate stengtis būtent tada, kai reikalai pradėjo gerėti. Vėliau žvelgdami atgal, sunkiai suprantate, kodėl taip pasielgėte – juk to, ko dabar netekote, taip norėjote.

Kaip psichoterapeutė šį modelį matau nuolat – ir žinau, koks jis gali būti gėdą keliantis, nes iš šalies atrodo, tarsi žmogus pats sąmoningai griautų savo gyvenimą. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, iš kur kyla savęs sabotažas, kaip jį atpažinti ir kaip pradėti su juo elgtis kitaip.

Kas yra savęs sabotažas? Aiškus apibrėžimas

Savęs sabotažas – tai nesąmoningas elgesys, kuriuo žmogus pats sugriauna savo sėkmę, laimę ar artimus santykius būtent tuo metu, kai jie pradeda klostytis gerai.

Svarbu suprasti: tai nėra sąmoningas noras kentėti ar destruktyvus charakteris. Tai gilesnis, dažnai vaikystėje susiformavęs įsitikinimas, kad laimė turi būti „pelnyta” kančia arba pastangomis, arba kad ji tiesiog nėra tokiam žmogui, koks jis yra, skirta. Sąmoningai žmogus dažniausiai nori visiškai priešingo – stabilumo, ramybės ir džiaugsmo.

Kaip tai atrodo kasdienybėje

• Atsitraukimas, kai viskas klostosi gerai. Netikėtai sumažėja motyvacija ar noras tęsti tai, kas iki tol sekėsi puikiai.
• Nuvertinami savo pasiekimai. Sunku priimti pagyrimą – automatinė reakcija dažnai būna „galėjau padaryti geriau” arba „tai buvo tik atsitiktinumas”.
• Toleruojamas blogas elgesys. Santykiuose ar darbe leidžiama sau per daug pakęsti, tarsi tai būtų natūrali, „pelnyta” dalis.
• Kaltės jausmas dėl džiaugsmo. Būnant laimingam kyla mintis: „ar aš to tikrai nusipelniau?” arba „kiti kenčia, o man taip gerai”.
• Nesąmoningai ieškoma konflikto, kai santykiai per daug ramūs ar stabilūs – tarsi ramybė kurtų nepatogų nežinomybės jausmą.
• Prokrastinacija svarbiausiu momentu. Kai artėja svarbus rezultatas ar pasiekimas, motyvacija netikėtai dingsta, o vietoj to atsiranda daugybė „svarbesnių” atsitiktinių darbų.

Iš kur kyla šis modelis

Jei vaikystėje meilė ar dėmesys buvo susiję su kančia, nuolatinėmis pastangomis „nusipelnyti” ar jausmu, kad reikia stengtis dar labiau, tik tuomet gaunant pripažinimą, suaugęs žmogus gali nesąmoningai kančią sieti su saugumu, o ramybę ir sėkmę – su nežinomybe ir grėsme. Kančia tampa pažįstama ir todėl paradoksaliai „saugi”, o laimė – nepatikima, nes ji jaučiasi „per gera, kad būtų tikra” ir bet kada gali dingti.

Kitas dažnas šaltinis – šeimos aplinka, kurioje sėkmė ar pasiteisinimas kėlė pavydą, kritiką ar atstūmimą iš artimų žmonių. Tokiu atveju vaikas galėjo išmokti, kad matomumas ir sėkmė yra pavojingi, o nepastebimumas – saugesnis pasirinkimas.

Kaip tai atrodo praktikoje

Įsivaizduokite žmogų, kuris ilgai siekė paaukštinimo darbe ir pagaliau jį gavo. Vietoje džiaugsmo pirmomis savaitėmis jis pradeda vėluoti, praleisti terminus arba nepasiruošti svarbiems susitikimams – nors anksčiau buvo itin atsakingas. Kai kolega jį paklausia, kas nutiko, atsakymas dažnai skamba neaiškiai: „nežinau, tiesiog nebesinori taip stengtis”. Iš tiesų tai gali būti nesąmoningas būdas atsikratyti naujos, nepažįstamos atsakomybės ir dėmesio, kurį sėkmė atnešė – grįžti į pažįstamą, mažiau matomą būseną.

5 praktiniai žingsniai

1. Pastebėkite momentą prieš sabotažą. Dažniausiai jį lydi vidinis nerimas ar neramumas – jausmas „kažkas čia negerai”, kylantis būtent tada, kai viskas iš tiesų klostosi gerai. Šio jausmo pastebėjimas – pirmas žingsnis link kitokio pasirinkimo.
2. Paklauskite savęs: ko bijau, jei viskas bus gerai? Dažnai po šiuo klausimu slypi baimė nusivilti, prarasti pasiektą lygį arba nepateisinti savo ar kitų lūkesčių ateityje.
3. Praktikuokite priimti komplimentus be nuvertinimo. Vietoje „ne, tai niekis, kiekvienas taip būtų padaręs” pabandykite tiesiog pasakyti „ačiū” – net jei viduje kyla noras paneigti pagyrimą.
4. Leiskite sau džiaugtis be kaltės. Džiaugsmas nėra kažkas, ką reikia „atidirbti” kančia ar pateisinti nuolatinėmis pastangomis – jis gali tiesiog būti.
5. Stebėkite pasikartojantį modelį, o ne pavienį atvejį. Užsirašykite situacijas, kai pastebite save sabotuojant sėkmę ar ramybę – laikui bėgant modelis taps aiškesnis, o kartu atsiras ir galimybė jį sąmoningai keisti.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Jei pastebite, kad šis modelis kartojasi vėl ir vėl – skirtinguose santykiuose, skirtinguose darbuose, skirtingose gyvenimo srityse – tai signalas, kad verta jį pažinti giliau su specialisto pagalba, o ne vien bandyti „susitvarkyti” savo jėgomis ar valios pastangomis, kurios šiuo atveju dažnai nepadeda.

Baigiamoji mintis

Savęs sabotažas nėra charakterio yda ar valios silpnumas – tai sena strategija, kadaise turėjusi realią prasmę ir tikslą apsaugoti. Ją pastebėjus ir supratus, atsiranda erdvė rinktis kitaip, net jei tai vyksta pamažu, žingsnis po žingsnio.

Šiandien paklauskite savęs: ar leidžiu sau šiuo metu džiaugtis tuo, kas iš tiesų klostosi gerai?