Nerimas: kokie jo veidai ir ką jis bando mums pasakyti?

Nerimas: ką jis bando mums pasakyti?

Ar pažįstate tą vidinį drebuliuką prieš svarbų pokalbį, ar naktį, kai mintys sukasi ratu ir niekaip nepavyksta jų sustabdyti? Nerimas – vienas dažniausių jausmų, apie kurį kalbamės konsultacijose, tačiau retai išgirstame, ką jis iš tiesų bando mums pasakyti.

Kaip psichoterapeutė dažnai matau: žmonės bando nerimą nuslopinti ar su juo kovoti, vietoj to, kad išgirstų jo žinutę. Šiame straipsnyje papasakosiu, kokius veidus nerimas turi, kodėl jis kyla ir ką su juo galima daryti jau šiandien.

Kas yra nerimas? Apibrėžimas

Nerimas – tai vidinė įtampos būsena, kuria psichika reaguoja į numanomą, dar neįvykusią grėsmę, ir kuri reiškiasi mintimis, kūno pojūčiais bei elgesiu.

Jis turi daug veidų:

• Vos juntamas vidinis drebuliukas tam tikrose situacijose – jautresnio žmogaus savybė, kuri netrukdo dirbti ar gyventi laimingai.
• Ryškesnis, kūną varginantis nerimastingumas, kuris pradeda siaurinti gyvenimą.
• Ūmus, triuškinantis panikos priepuolis.

Jautresni žmonės, linkę labiau nerimauti, dažnai pastebi daugiau gyvenimo niuansų, subtiliau perskaito aplinkinius ir situacijas. Pats nerimo jausmas savaime nėra sutrikimas – tai visiškai normali psichikos dalis.

Kada nerimas tampa varginančia problema

Sunkumai iškyla tuomet, kai nerimas ima trukdyti kasdienybei. Į tai verta atkreipti dėmesį, jei pastebite:

• mintys nuolat sukasi apie tą pačią nerimo temą;
• atidžiai stebite kiekvieną kūno pojūtį, ieškodami pavojaus ženklų;
• vengiate tam tikrų situacijų ar bendravimo;
• sutrinka įprasta veikla, o interesai pastebimai susiaurėja.

Nerimas paprastai nukreiptas į ateitį – nerimaujame dėl to, kas dar tik gali nutikti. Kai protas nuolat piešia liūdnus scenarijus ir bando viską sukontroliuoti, nerimas beveik visada bus šalia.

Nerimas kaip vidinis kompasas: signalinis afektas

Psichodinaminėje praktikoje nerimas niekada nėra vien atsitiktinis trikdis.

Signalinis afektas – tai gilesnė psichikos funkcija, veikianti kaip vidinis pavojaus signalas, pranešantis, kad pasąmonėje susidūrė jūsų tikrieji poreikiai (pavyzdžiui, noras būti savarankiškam, mylimam ar išreikšti save) ir vidinės baimės bei draudimai.

Užuot kovoję su nerimu, galime mokytis jį išklausyti. Jis dažnai nurodo kryptį, kur slepiasi svarbi, bet dar nepriimta jūsų asmenybės dalis, kurios vengiate arba dar neįsisąmoninote.

Du nerimo veidai: paranoidinis ir depresinis

Nerimas dažniausiai reiškiasi dviem skirtingomis kokybėmis:

• Paranoidinis nerimas – baimė dėl savo saugumo, jausmas, kad pasaulis ar kiti žmonės yra pavojingi. Pagrindinis vidinis klausimas: „Ar aš esu saugus?”
• Depresinis nerimas (kaltė) – brandesnio lygio nerimas, susijęs su baime, kad jūsų pačių pyktis ar reikalavimai gali pakenkti artimam žmogui. Pagrindinis vidinis klausimas: „Ar aš nesugadinau kažko gero?”

Atpažinti, kuris klausimas jums artimesnis konkrečioje situacijoje, dažnai jau savaime sumažina įtampą.

Kodėl senos patirtys vis dar veikia dabartį

Nerimas dažnai kyla tada, kai dabartinė situacija netyčia „paliečia” senus vidinius modelius. Pavyzdžiui, įtampa bendraujant su vadovu gali kilti ne dėl jo realaus elgesio, o todėl, kad protas nesąmoningai jį mato per griežto praeities autoriteto figūrą.

Terapinis procesas padeda atnaujinti šiuos pasenusius „vidinius žemėlapius”, kad jie geriau atitiktų dabartinę realybę, o ne primintų praeities šešėlius.

Kai nerimas peraugą į paniką

Sunkiausia, kai nerimas išauga iki katastrofinio dydžio – vadinamojo panikos priepuolio. Tuomet prarandamas savikontrolės jausmas, o žmogui atrodo, kad įvyks kažkas siaubingo.

Nors tai labai varginanti patirtis, svarbu žinoti: panikos priepuolis fiziologiškai nėra pavojingas ir paprastai praeina per 15–20 minučių, nors po jo dažnai lieka baimė, kad tai pasikartos.

Čia susiduriame su dviem svarbiais reiškiniais:

• Somatizacija – kai psichika nesugeba apdoroti vidinio konflikto mintimis, ji jį išreiškia per kūną: drebulį, širdies plakimą, dusulį.
• Nerimo tolerancija – asmenybės atsparumo rodiklis, parodantis, kiek įtampos gebame išbūti, jos „neišvedę” per simptomus ar impulsyvius veiksmus.

Terapinis procesas padeda aklą, fizinį nerimą paversti žodžiais ir prasme. Kai tai, kas gąsdino, įgauna pavadinimą, panikai nebereikia „rėkti” per kūno pojūčius.

5 praktiniai žingsniai, padedantys nusiraminti čia ir dabar

1. Įvardinkite konkrečią baimę. Vietoje bendro „man neramu” paklauskite savęs: kas tiksliai, mano manymu, gali nutikti?
2. Grąžinkite dėmesį į kūną. Kelis kartus lėtai įkvėpkite ir iškvėpkite, pajuskite kojas ant žemės – tai padeda protui grįžti į „čia ir dabar”.
3. Atskirkite mintį nuo fakto. Nerimas piešia scenarijus, o ne pranašystes. Klausimas „ar tai tikrai jau įvyko, ar tik galėtų įvykti?” dažnai atveria erdvės atsikvėpti.
4. Neskubėkite vengti to, kas kelia nerimą. Vengimas trumpam palengvina, tačiau ilgainiui tik sustiprina nerimą.
5. Kalbėkitės apie savo nerimą. Išsakytas žodžiais jausmas praranda dalį galios – jis tampa kažkuo, ką galima pamatyti ir suprasti, o ne beribiu vidiniu chaosu.

Kada verta ieškoti pagalbos?

Jei nerimas ilgą laiką lieka intensyvus, kartojasi arba pradeda siaurinti jūsų gyvenimą, tai signalas, o ne silpnumo požymis. Pokalbis su psichologu ar psichoterapeutu gali padėti saugiai suprasti, iš kur nerimas kyla, ir išmokti su juo gyventi ramiau.

Baigiamoji mintis

Nerimas nėra jūsų priešas – tai jūsų psichikos bandymas apsaugoti save vieninteliu jai žinomu būdu. Nesaugiai pasaulyje besijaučiantis žmogus nerimauja dažniau, tačiau šis saugumo jausmas gali augti.

Šiandien skirkite sau kelias minutes ir paklauskite savęs: ko iš tiesų bijau šią akimirką – ir ar tai tikrai jau vyksta, ar tik galėtų nutikti?