Artumo baimė: kodėl bėgu nuo to, ko iš tiesų noriu?

Trokštate artimo, gilaus ryšio – bet kai santykiai pradeda tapti iš tiesų artimi, kažkas viduje tarsi suveikia „stabdį”. Pradedate atitolti, ieškoti priežasčių abejoti, ar jaučiate stiprų poreikį pabūti vienam būtent tada, kai kitas žmogus prisiartina emociškai. Iš šalies tai gali atrodyti nenuoseklu – juk sakote, kad norite santykių, o elgiatės taip, tarsi jų vengtumėte.

Kaip psichoterapeutė norėčiau iš karto pasakyti: tai nėra noro mylėti trūkumas ir tikrai ne sąmoningas pasirinkimas likti vienišam. Tai – sena, kadaise gerai pasitarnavusi apsauginė strategija. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, iš kur kyla artumo baimė, kaip ji reiškiasi kasdienybėje ir ką su ja galima daryti.

Kas yra artumo baimė? Aiškus apibrėžimas

Artumo baimė – tai modelis, kai emocinis ar fizinis artumas su kitu žmogumi nesąmoningai suvokiamas kaip grėsmė, nepaisant sąmoningo noro būti mylimam ir susijusiam su kitu žmogumi.

Svarbu tai atskirti nuo paprasto intravertiškumo ar tiesiog didesnio poreikio pabūti vienam. Intravertiškas žmogus jaučiasi gerai artumoje, tačiau jam reikia daugiau laiko vienumoje pasikrauti. Artumo baimės atveju pats artumas – ne laikas vienumoje – konkrečiai sukelia nerimą, norą trauktis ar vidinę įtampą, net kai santykiai objektyviai yra geri ir saugūs.

Iš kur ji kyla

Jei vaikystėje artumas su svarbiais žmonėmis siejosi ne su palengvėjimu ir saugumu, o su įtampa, nenuspėjamumu ar emociniu išsekimu, suaugęs žmogus gali nesąmoningai artumą asocijuoti su pavojumi. Tai gali nutikti ir tuomet, kai tėvai patys sunkiai tvarkėsi su savo emocijomis – vaikas tuomet išmoksta, kad būti pastebėtam ar reikalingam kartais reiškia ir emociškai „ištirpti” kito žmogaus poreikiuose.

Tai – sena savisaugos strategija, kadaise padėjusi išgyventi tam tikroje aplinkoje, tačiau vėliau veikianti net tuomet, kai realaus pavojaus jau seniai nebėra. Būtent todėl artumo baimė dažnai jaučiasi ne kaip sąmoningas sprendimas, o kaip staigus, sunkiai paaiškinamas impulsas trauktis, net kai protas sako, kad santykiai geri.

Kaip tai atrodo kasdienybėje

• Atsitraukimas, kai santykiai gilėja. Kuo artimiau, tuo stipresnis vidinis noras atsitraukti ar sukurti distanciją, net jei santykiai vystosi teigiama linkme.
• Nesąmoningas neprieinamų partnerių pasirinkimas. Santykiai su žmonėmis, kurie fiziškai ar emociškai nepasiekiami, kartais jaučiasi „saugesni” nei santykiai su tais, kurie iš tiesų prieinami.
• Jausmas, kad artumas „uždusina”. Net mylimo žmogaus dėmesys, rūpestis ar noras praleisti daugiau laiko kartu gali kelti norą pabėgti.
• Sunku aiškiai išsakyti poreikius. Lengviau nutylėti ar atitolti, nei pasakyti, ko iš tiesų reikia – nes žodžiais išsakytas poreikis jaučiasi dar pažeidžiamesnis.
• Vienatvė jaučiama saugiau nei artumas, bet ilgainiui palieka tuštumos ir vienišumo jausmą, prieštaraujantį tam, ko iš tiesų norima.
• Santykių sabotavimas prieš juos „prarandant”. Kartais lengviau patiems užbaigti santykius, nei rizikuoti būti paliktam.

Kaip šis modelis veikia santykius

Įsivaizduokite situaciją: santykiai vystosi gerai, partneris pasiūlo praleisti daugiau laiko kartu ar pasidalinti kažkuo asmenišku. Vietoje džiaugsmo, viduje kyla neaiškus nerimas – noras susikurti pretekstą, kodėl reikia laiko atskirai, arba staiga tampama šaltesniu, uždaresniu, sunkiau pasiekiamu. Partneriui tai gali atrodyti kaip atstūmimas, nors iš tiesų tai – gynybinė reakcija į baimę, kurios pats žmogus dažnai net nesuvokia iki galo. Toks modelis, kartojamas santykis po santykio, dažnai palieka žmogų su jausmu, kad artumas jam „tiesiog neskirtas” – nors iš tiesų priežastis slypi seniai susiformavusioje apsauginėje reakcijoje, o ne realiame nesuderinamume.

5 praktiniai žingsniai artumo tolerancijai didinti

1. Praktikuokite artumą mažais žingsniais. Nebūtina iš karto atsiverti visiškai – vienas nuoširdesnis sakinys per savaitę jau yra pakankamai daug pradžiai, ir kūnas bei protas pamažu išmoksta, kad artumas nėra pavojingas.
2. Įvardinkite baimę, o ne veiksmą. Vietoje „man reikia erdvės” pabandykite sau sąžiningai pasakyti: „man baisu, kad tapau per daug matomas/-a” – tai padeda atskirti tikrąjį jausmą nuo automatinės reakcijos.
3. Prieš atsitraukdami – pauzė. Užuot iš karto reagavę į norą trauktis, leiskite sau minutę pastebėti, kas iš tiesų vyksta viduje, prieš imantis veiksmo.
4. Kalbėkite apie poreikį atsitraukti, o ne tiesiog dingkite. Sakinys „man dabar reikia truputį erdvės, bet aš čia ir grįšiu” veikia visiškai kitaip nei tyla ar staigus atitolimas, nes partneriui leidžia suprasti, kad tai nėra atstūmimas.
5. Terapija kaip saugi erdvė praktikuoti artumą. Santykis su terapeutu gali tapti vieta, kur artumą, pasitikėjimą ir atsivėrimą galima tyrinėti mažesniu, saugesniu tempu, nei realiuose santykiuose.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Jei pastebite, kad šis modelis kartojasi santykis po santykio, ir kaskart lieka tas pats nusivylimo ar vienatvės jausmas, nepaisant to, kad partneris buvo tinkamas ir santykiai – sveiki, tai signalas, kad verta jį pažinti giliau su specialisto pagalba, o ne vien bandyti keisti partnerius, tikintis, kad kitą kartą bus kitaip.

Baigiamoji mintis

Artumo baimė nereiškia, kad esate „sugadinti” meilei ar nesugebate mylėti. Tai reiškia, kad kadaise artumas jums nebuvo saugus – o tai, kas kadaise buvo išmokta, gali būti pamažu perrašyta naujoje, saugesnėje patirtyje.

Šiandien paklauskite savęs: kada paskutinį kartą atsitraukiau nuo kažko, ko iš tiesų norėjau?